kulbė

×kul̃bė (l. kolba, vok. Kolbe) sf. (2), kùlbė (1) K, Als 1. NdŽ, MŽ nupjautas rąsto gabalas: Negaliu kapoti malkų – labai menka kul̃bė Dg. Bekapodamas malkas ir kulbę suskaldė Lp. Įkirsk kirvį į kulbę Vv. Dėdė Silvestras atsisėdo atgal prieš ugnį ant kulbės LzP. Pasidėk kul̃bę ir kapok virbus Krok. Senelė jau sėdi savo priprastoje vietoje – ant kulbelės šalia krosnies V.Krėv. Kap an kul̃bės sėdi, tai šokt neveda Prn. Sėsk, diedule, nor an kulbẽlės Rod. Stubelėj nieko nėr: tušti puodai, kulbė, an kulbės mėsa, lopeta ir kirvis BsPIII246. Stovi aržuolinė kulbė ir kirvis inkirstas in ją Brt. ^ Gaspadinė kap kul̃bė – tiek paritus, tiek pastačius Dkš. Tris senes antis kaip kulbes nuvilkau (nunešiau) rš. | prk.: Ji jau turbūt ir liks tokia kulbùkė (apie storą nedidelę moterį) Gs. 2. R309, N kūlė, plūktuvas. 3. (šautuvo) drūtgalys, buožė: Šautuvo kùlbė NdŽ. Mažai bejautė [Ignis] dargi sargybos kulbių kumščiojimus, kuriais buvo verčiamas prie tvarkos LzP. Pavažiav[o] galą, davė muškietos kulbe tam ponui in galvą ir užmušė BsPIV261. Sargybinis barkšterėjo jam su kulbe į pašonę rš. 5. Vlk trinkelė, pririšama ganomai kiaulei po kaklu. 6. kartais pl. prietaisas ilgiems rąstams vežti vežimu ar rogėmis: Ryt nevažiuosiu, ba sulaužiau kulbès Al. Ant rogių uždėk kulbę – reikia atvežti rąstai Pns. 7. Aru73, Krsn rogių dalis (ant rogių stipinų uždėtas skersinis, balžienas). 8. kartais pl. Šd, Rz žr. 1 kulba 1: Pakinkyk roges su kulbėm Krik. Pirmiau uždėk kulbes, tada užkalsi užkalą Stk. Uždėk kulbę – bus geriau atsisėst Ps. Ant kulbės užsikabinęs (ant rogių krašto atsisėdęs, pasikabinęs), parvažiavau Jnšk. Jei važiuosi į miestą, tai užsidėk ant rogių kulbes Klov. 9. Krn, Smn rogių stipinas: Važiuojant nuo kalno, kai virtau, tai net dvi kulbès sulaužiau Ūd. Rogių kulbės uosinės Pns. 10. kelminis, stuobrinis avilys: Laiko bites kùlbėse Mrk.

◊ neĩ prieg kul̃bei visai (nėra): Pinigų – (nėr) nei prieg kulbei (seniau buvo paprotys slėpti pinigus po suolo kulbe) Rod.